Pagrindinis veikėjas, jaunuolis, vardu Torkas, savo kelią pradeda kalėjime, kur, kaip vėliau paaiškėjo, atsidūrė pačiame kruvinų riaušių epicentre. Tada jis atsiduria pusiasalyje, kur specialios tamsos gaubiamos pajėgos ginklu atlieka paslėptus eksperimentus. Tada – tušti namai, kuriuose atgyja seni siaubai ir užuominos į praėjusių metų faktus. O toliau – daugiau kraujo, daugiau mirusiųjų ir amžina atranka, kuo mes turėtume tapti – blogu ar geru jaunuoliu? Kančios apžvalga: ryšiai, kurie suriša Kančios tęsinys yra susijęs su pirmojo žaidimo įvykiais, o pagrindinis veikėjas yra tas pats. Taigi prieš pradedant Ties That Bind, teisingiau pereiti pirmąjį vaizdo žaidimą - apskritai, net jei to nepadarysite, galite sužinoti, kas vyksta 2-osios dalies pasaulyje. Išgyvenimo siaubo žanro vaizdo žaidimuose apskritai siužetas nėra toks sunkus, kad būtų neįmanoma tiesiog suprasti, kas vyksta. Gaila, kad patobulinimai dažniausiai kosmetiniai. Taip, pagrindinis veikėjas dabar gali su savimi nešiotis 2 rūšių ginklus, taip, vaizdas labai gražesnis, ir taip, dabar galite bet kada išsaugoti vaizdo žaidimą (visa tai tikrai reikalinga ir naudinga, taip maloniau ir patogu žaisti). Tačiau turinio prasme 2-oji „Kančia“ jei ir neatsitraukė, tai ir toliau stagnavo. Torkas kenčia nuo atminties praradimo ir dėl to, kad jis nežino, kas tiksliai nužudė jo šeimą: plėšiko gaubtas, vardu Blackmore, ar pats Torkas buvo žudikas? Akivaizdu, kad tai tiesiog vaikščiojantis trilerių antspaudas, kažką panašaus filmuose ir vaizdo žaidimuose matėme ne kartą daugiau nei 2. Tačiau labiausiai žavi tai, kad į šį klausimą nėra tikslaus atsakymo! Kūrėjai pateikė tam tikrą skaičių skirtingų pabaigų, ir nuo to priklauso klausimo, kas tiksliai nužudė Torkų šeimą, rezultatas, koks jis yra blogas žmogus. O koks jis blogas – spręsti jums, ne veltui vaizdo žaidime pateikiamas herojaus moralinis skaitiklis. Čia jūs turite kroniką, kuriai didelę įtaką daro žaidėjas, tik čia mes keičiame ne tik dabarties herojų, bet ir jo praeitį.
Pats Torkas yra gana veržlus jaunuolis. Mikliai susitvarko su šaunamaisiais ginklais, šaudo gražiai iš 2 rankų, bet jei užsimano, gali apšildyti priešininką vamzdžio pjūviu ar kirviu. Karinė sistema yra labiausiai paplitusi, dviejų mygtukų: vienas smūgis stipresnis ir lėtesnis, kitas – silpnesnis ir greitesnis. Tačiau, kita vertus, mes vis tiek vaidiname ne gryname veiksmo filme, o išgyvenimo siaube, kur nuolatos buvo trečiarūšės kovos rankomis. Tačiau pirmoje vietoje – baisūs monstrai. Nes The Suffering 2 yra apie baimę? Kančios apžvalga: Viską rišantys kaklaraiščiai, be abejo, yra gerai. Pats Torkas iš pradžių gali, jei pakankamai supyks, virsti tikru demonu, praktiškai suplėšytu priešininkus į gabalus. Tai labai ne vietoje, nes dažnai muštynės vyksta ankštose patalpose, o dėl viso to dažnai būna gana daug priešininkų – ir šoviniai tiesiog stereotipiškai baigiasi, o mojuoti vamzdžiu taip pat pavargsti. Monstrai ir kiti varžovai linksmina ne tik pažangiu AI ir įvairiomis atakomis, bet ir bjauria išvaizda. Kas, mano nuomone, nėra kvapą gniaužianti, nes Stanley Winstono kompanija buvo atsakinga už vietinių pabaisų darbą (jie dirbo prie monstrų tipo iš filmų „Alien“ ir „The Thing“). Kaip premiją galite pereiti prie tradicinio pirmojo asmens vaizdo, kad pamatytumėte šiuos niekšiškus padarus visoje jų šlovėje. Beje, linksminasi ir bosai: jau minėtas banditas Blackmore'as, ir panašiai prievartautojas ir pabėgusių vergų gaudytojas (su finalu 2 1-o pasažo sąlygomis neveiks, priklausomai nuo moralės lygio , sutiksite tik vieną iš jų). Apskritai, Torko veiksmai filmuojant „The Suffering 2“ daro didelę įtaką beveik viskam. „Gerasis“ ir „blogasis“ jaunuolis kiekvienam turi skirtingą išvaizdą – pabaisą, kuria Torkas virsta. Jis panašiai įgudęs su įvairiomis specialiomis atakomis. Beje, yra ir neutralus variantas – tai kai tu niekam nepadedi ir nesunaikini nė vieno iš gerų vyrų (žinoma, ir tau taip pat niekas negali padėti). Žinoma, tokiu atveju jūs tikrai turėsite silpniausią „alternatyvų monstrą“. Iš esmės, kad ir kokia panaši mintis būtų laikoma žaidimo pliusu – juk yra paskata porą kartų pažaisti vaizdo žaidimą skirtingos moralės herojui. Be to, šiame vaizdo žaidime nėra kooperacijos ...
Kančios apžvalga: siejantys kaklaraiščiai Žaidimo trumpumas yra ir privalumas, ir trūkumas. Viena vertus, 18 trumpų vietų veikia per 4-5 valandas. Kita vertus, trečios valandos pabaigoje tos pačios pilkšvos teritorijos, kuriomis kūrėjai, korektiškai išgyvenimo siaubo kanonus, užpildė praktiškai visą vaizdo žaidimą, jau pradeda nuobodžiauti. Tiesą sakant, jie čia gąsdina tik niekšiškais monstrais, siužetas išspaustas, išvada aiški įpusėjus žaidimui, o nesibaigiančios priešininkų žudynės tolygiai nuobodžios. Tikriausiai puiku, kad vaizdo žaidimas toks mažas. Su tuo, ko kūrėjai siekė, ginčytis neįmanoma. Į vaidmenį projekte buvo pakviesti geri aktoriai Rachel Griffiths ir Michaelas Clarke'as Duncanas, kurie savo personažus pavertė žaviais ir įsimintinais... ir kurių balsų dėl įgarsinimo vis dar neišgirsime. Tačiau apskritai šio vaizdo žaidimo dubliavimas yra gana geras, mūsų žinomi atlikėjai taip pat puikiai susidorojo. „Surreal Software“ patobulino monstrus nuo pirmojo žaidimo, pridėdama kai kurių rūšių, su kuriomis galima susidoroti tik kaip imp. Vietoje ir stilingos nuorodos į įvairią siaubo klasiką, kuria išgarsėjo ankstesnis vaizdo žaidimas. Tačiau iš kitos pusės akivaizdu, kad kūrėjų įkvėpto darbo valandos kaitaliojosi su baisaus tinginystės kupinomis valandomis. Todėl dėl to matome surūgusį siužetą, didmeninį visko ir absoliučiai visko skolinimąsi iš kitų žanro pavyzdžių, kartais – begėdiškai kopijuojant pirmąją dalį. Ir kiekvienam sėkmingam radiniui čia atsiranda atsvara kažko pilkšvo ir neįdomaus pavidalu.
