Aš neatsiprašau, kad myliu SEGA Dreamcast. Ji sugrąžino mane į žaidimų pasaulį ir turėjo keletą nuostabių žaidimų.
Tarp jų buvo ir „Crazy Taxi“ – žaidimas vairuotojams, kuriame liežuvis buvo priklijuotas prie skruosto. SEGA atgaivino „Crazy Taxi“, tarsi išleisdamas originalą PSN ir XBLA su 720p palaikymu.
Jūs atliksite vieno iš keturių taksi vairuotojų vaidmenį ir konkuruosite su visu laiku, kad paimtumėte ir išlaipintumėte kuo daugiau keleivių. Tačiau vien vairavimas jūsų reikalui nepadės. Turėsite išmokti kelių skirtingų gudrybių, tokių kaip „Crazy Boost“ (kad pagreitintumėte) ir „Crazy Drift“ (skirtumėte driftą, jei tai nebūtų aišku). Norint atlikti įvairius judesius, reikia nykščiu slysti per pirmyn ir atgal mygtukus, kurie greitai gali sukelti daug skausmo – tačiau su šiuo skausmu galima susitaikyti, nes atlikti judesius yra labai smagu.
Žaidimo eiga nepasikeitė nuo originalaus Dreamcast, jame yra visi režimai, įskaitant Crazy Box (atlieka tam tikras užduotis) ir Arcade bei Original miestus. Žaisdamas grįžau į savo jaunystę, kai žaidimai buvo geresni, nes SEGA vis dar tikėjosi, kad nauji ir kūrybingi žaidimai „Dreamcast“ pritaikys kiekvienuose namuose.
Jei niekada nežaidėte šio žaidimo, „Crazy Taxi“ yra beprotiškai smagu. Gatvėje dešimtys nekantraujančių keleivių laukia, kol bus paimti, visi pažymėti spalvomis, rodančiais atstumą iki kelionės tikslo. Kuo daugiau kelionių vyksite ir kuo greičiau jas pristatysite, tuo daugiau pinigų uždirbsite. O pinigai yra tai, ko reikia norint tapti pasaulinio lygio taksi vairuotoju.
„Crazy Taxi“ beveik neturi gylio, bet tai gerai. Tai senosios mokyklos arkadinis žaidimas, toks kaip ketvirčio valgymo žaidimas. Jis gali sukelti priklausomybę, net jei jis atrodo senas ir šiek tiek apleistas, o žaidimas atrodo kaip kažkas iš jūsų tėčio rūsio. Man patinka Dreamcast žaidimai, bet vargšas Crazy Taxi pradeda rodyti savo amžių.
Nors SEGA padarė žaidimą „HD-ish“, jis vis tiek neatrodo gerai dideliame ekrane. Nesitikėk kažkokio nepaprastai detalaus perdarymo. Žaidimas buvo sukurtas žaisti šiuolaikiniuose televizoriuose, bet neatrodytų labai gražiai. Tačiau išvaizda nesvarbu, jei norite tiesiog pabūti su senu draugu. O, Crazy Taxi, jau taip ilgai.
Tačiau trūksta vieno labai svarbaus ingrediento, kuris naikina nostalgiją – ir tai tikrai vienintelė priežastis išleisti pinigus šiam pasenusiam atsisiuntimui. SEGA neturėjo problemų pervertinti šį perdirbinį, tačiau nenorėjo leisti pinigų garso takelio licencijavimo sutarties atnaujinimui.
Iš tiesų „Crazy Taxi“ reikėjo ne tik greitai važiuoti, pasiimti bendrakeleivius ir tada skubėti į tikslą, kad gautumėte solidų atlygį. Muzika buvo svarbi dalis to, dėl ko „Crazy Taxi“ buvo toks ypatingas. „Offspring/Bad Religion“ derinys buvo toks pat įsimintinas ir svarbus, kaip beprotiški slydimai ir nauji nuorodos. Ir nors nekenčiu „The Offspring“ bet kokiame kitame kontekste, aš juos be galo dievinau, kai „Crazy Taxi“ grojo mano „Dreamcast“. Bet čia nėra Palikuonių ar Blogos religijos. Vietoje poros kultinių grupių yra tiesiog krūva šlykščių neaiškių punk grupių, kurios neturi ką veikti.
Retai kada garso takelis gali sugadinti vaizdo žaidimą. Bet čia tai atsitiko. Galbūt, jei niekada anksčiau nežaidėte „Crazy Taxi“, vis tiek galite šiek tiek mėgautis šiuo žaidimu. Galų gale jūs nežinosite, ką praradote. Gerbėjai iš karto supras, ko trūksta, o muzikos praradimas sunaikins pusę priežasties vėl pasiimti „Crazy Taxi“.
Verdiktas
„Dreamcast“ prievadai yra ne kas kita, kaip gerbėjų aptarnavimas. Bet aš sakyčiau, kad „Crazy Taxi“ yra daugiau gerbėjų paslauga. Nieko baisaus, kad kai kurios firminės parduotuvės buvo paliktos nuošalyje (bye bye, Kentucky Fried Chicken), tačiau Crazy Taxi muzika tikrai svarbi. Čia vis tiek galite linksmintis. „Crazy Taxi“ esmė vis dar egzistuoja, o iš esmės tai yra malonus žaidimas. Tai tiesiog nepatenkins tų, kuriems nė trupučio rūpėjo naujausia SEGA žaidimų konsolė.
